?

Log in

No account? Create an account

Žiuljeno skaitiniai

Kiekviena akimirka yra tik tavo. Naudokis ja.

Ironija
ziuljenas
Vakar prieš pat užmigdama e.pašte perskaičiau laišką. Į vieną užsakovo ironišką pastabą, sugalvojau atsakyti maždaug tokiu stiliumi: "Juokai juokais, bet projektą teks baigti". Vietoj "juokais" ketinau rašyti žodį "ironija". Ir staiga susisgribau, kad labai įdomiai išeina: "Ironija ironija, bet projektą teks baigti". Ironija - KAS? ir Ironija - KUO?

Konfidencialu?
ziuljenas
Pastaruoju metu staiga paaiškėjo, jog gyvename labai nesaugiai asmeninės informacijos požiūriu. Mus seka, mūsų klausosi, mus...O, atrodytų, visi laisvi ir nepriklausomi.

Praėjusią savaitę savo pašto dėžutėje radau du laiškus, kurie buvo ne man skirti - žmogui, kuris gyvena toje pačioje gatvėje, tik kitame name. Tąkart norėjau skambinti, bet "Greitasis kurjeris" dirba iki šešių. Tiek to, nunešiau ir pamiršau. Bet šį pirmadienį vėl radau tam pačiam žmogui skirtą laišką. Nunešiau, bet ir vėl jo neradau. O gaila. Norėjau, kad į kurjerių tarmybą kreiptųsi jis pats. Grįžusi namo parašiau "Greitojo kurjerio" Vilniaus regiono vadovui - kelinta diena atsako jokio.

Nesmagu, kai įmonė, kuri dalina mums skirtą konfidencialią, asmeninę ir kitokią mūsų informaciją vokuose, banderolėse ir t.t., negarantuoja konfidencialumo, pažeidžia privataus asmens teises. Klausimas, ar išvis įmonė su tokiu požiūriu gali teikti tokias paslaugas? To ir klausiau, bet niekas nesiteikia atsakyti. O jei nerūpi vadovui, kodėl tai turėtų būti svarbu darbuotojams?

O paštininkės ir kurjeriai dabar labai gudrauja - į vieną pašto dėžutę sumeta kelių kaimynų vokus, atseit išsidalinsit. O jei ne? Jei išmesiu šiukšlynan? Pasinaudosiu asmeniniais duomenimis (kaip paaiškėjo, greitąją paskolą svetimu vardu labai lengva paimti, tik turėk kelis duomenis)? Atiduosiu duomenis sukčiams?

Kita vertus, ar aš esu atsakinga už tai, kad ne man skirtas laiškas pasiektų adresatą? Lyg ir ne, bet lyg ir taip.

Isterija
ziuljenas
Neketinau rašyti šia tema, nors mėgau tą svolačių. Tačiau isterija dėl Šapro bei užsitęsusi žiema įsibrovė į mano sapnus. Sapnavau, kad šiąnakt su Šapru vedėme renginį ir mėtėmės putomis - pradėjome nuo torto kremo, o vėliau dūkome su dirbtiniu sniegu. Žvengėme nerealiai, buvo labai smagu. Atsikėlus išliko tas pats smagus jausmas. Netikiu sapnų šifravimu, todėl šis sapnas nereiškia nieko, tik tai, kad proto ribas viršijo visuotinė isterija dėl pakaruoklio.

Sužinojusi apie Šapro mirtį, iš pradžių nepatikėjau. Paskui pasidarė žiauriai gaila. Vėliau supykau. O paskui darėsi koktu tiek, kad nors imk ir pasikark.

Nepatikėjau, nes nesinorėjo, kad jis mirtų, ir dar taip. Ir iškart nepatikėjau, kad niekas jam nepadėjo.

Gaila pasidarė mūsų pačių - kiek esame nutolę vienas nuo kito. Kaip nemylime savęs, todėl nemylime ir kitų. Ypač gyvų, o mirusiems užkrauname šventumo aureolę ir panyrame visomis rankomis į kapo žemę. Nešykštime kapų lankymo ritualų, tačiau nepastebime šalia esančių gyvų artimųjų. Giedame giesmes lavonams, tačiau nepasakome gero žodžio gyviesiems.
Gaila buvo ir Šapro paradokso - pats juokino kitus, o žiūrėjo liūdnom akim. Jį visi žinojo LT, tačiau, kaip paaiškėjo, jis neturėjo nė vieno draugo ir nė vieno artimo žmogaus, kitaip ar kabotų žmogus tris paras.
Dar labiau gaila Ievos - kaip jai dabar negera, ji dar tokia jauna, o išgyvenimai sunkūs. Ypač kai tokie kaltinimai. Kas gyvena su alkoholiku, tikrai ją supras. O ir šiaip nemanau, kad jis buvo toks jau labai ant žaizdos dedamas.

Supykau. Kad pasirinko tokią mirtį ir užsikrovė didžiulę nuodėmę. Kad neišnaudojo savo talento ir iššvaistė energiją. Kad prasigėrė. Kad tokiu kvailu būdu tapo tautos didvyriu.
Ši žiema ne vienam buvo labai sunki. Per ilga, per daug skaudžių mirčių. Tokia klampinanti ir smukdanti. Šiemet ir aš, šiek tiek kitaip nei statistinis gyventojas jaučianti šį pasaulį, labai sunkiai žiemojau. Tad ką kalbėti apie meniškus ir jautrius žmones?  Kaip mano vienas talentingas bičiulis sakė, šią žiemą "depresonas buvo 198 kg ant kvadratinio centimetro smegenų". Bet gi....

Ir labai greitai tapo koktu. Nuo to, kad visi taip suprato Šaprą, jo vienatvę, talentą, depresiją, tačiau nė vienas nepajudino nė piršto, kad jis nebūtų vienas ir atsistotų. (Na, kodėl tu man nepaskambinai, aš būčiau padėjęs...)
Nuo išverstakūrės žiniasklaidos, kuri iš esmės nerašė apie jį gero žodžio, kai jis buvo gyvas. Ji tuo metu mėgavosi jo alkoholizmu, pravaikštomis, išmetimu iš teatrų, kitomis nesėkmėmis - net apsiseilėjusi apie tai rašė. Tereikėjo nusigalabyti, ir  visi net sukaitę gieda ditirambus talentui ir nuostabiam žmogui. Skiria dainas, kuria TV laidas, nupurtę kandis ištraukia visus interviu ir nuotraukas.
O mūsų vadinamasis elitas gavo dar vieną puikią progą už gėlės žiedą pasireklamuoti - supratingais komentarais ir įžvalgomis, nuotraukomis iš laidotuvių su ašara ant dailiai nupudruoto skruosto.
Nesnaudė sukčiai - mikliai pasinaudojo palankia situacija. Nesnaudė ir viešieji ryšiai  - garsiai prisimintas atvejis, kai turėjęs vykti A.Mironovo koncertas Lietuvoje neįvyko dėl jo mirties, tačiau nė vienas žmogus negrąžino bilietų, matyt, taip norėję pasilikti prisiminimą. Tad jei kartais atsirastų norinčių susigrąžinti pinigus už jau parduotus bilietus į Šapro koncus, agentūra tai mielai padarysianti po laidotuvių. Arba loterijos bilietai su jo atvaizdu-tokios praktikos pas mus nėra, tačiau įmonė spręs, ar dar prekiauti atspausdintais, tiesiog tai bus padaryta vėliau, nes dabar visi šoke. Atkuto psichologinių ir kitų pagalbų tarnybos, psichologai, psichoterapeutai ir kiti psicho-. Mes visi žinome jų realų naudingumą. Tačiau gražiai pasipijarinta.
Bene vienintelis sveiko proto blyksnis buvo Ričardo Doveikos pamokslas apie tai, kad Šapras padarė didžiulę nuodėmę, kad tokiomis klaidomis mes negalime didžiuotis ir spekuliuoti Dievo gailestingumu. Vytauto amžinybė yra pavojuje, todėl mes turime melstis.

Pasimelskim už nelaimingojo sielą.

---------------------------------------
"Inteligentų" kompanijoje:
-Gal pakalbėkim ką nors inteligentiško?
-Cocteau!
-???

Pamestinukų Lietuva
ziuljenas
Enfant-perdu-a28822684

Pas mus jei jau ką žiniasklaida pagriebia - nebepaleidžia ilgam. Dabar taršomi vaikų globos namai, ypač Ventos. Nesirengiu aiškintis, kas šioje situacijoje kaltas, kas - teisus. Nebuvau ten, nemačiau, o iš straipsnių pavadinimų teisingos nuomonės nesusidarysi.

Manau, čia ne tuos klausimus narplioja visi: kalti-nekalti, reikalingi ar nereikalingi tokie namai ir blogiausia - kokį finansavimą gauna valstybiniai globos namai, kiek - privatūs, o kiek - globėjai. Ir čia Socminas teigia jau paruošęs teisinę bazę tam finansavimui suvienodinti ir t.t.

Skiedalai visa tai! Mums ne apie finansavimą reikia kalbėti! Reikia kažką daryti, kad apskritai nebūtų paliktų vaikų ir apskritai jokių globos namų. Reikia bausti. Įteisinti priverstinę sterilizaciją jau kartą atsisakiusiems ir asocialiems - tiek moterims, tiek vyrams. Nustokim vaidinti tolerantiškus ten, kur nereikia.

Keista, kodėl valdžioje esantys taip neatsakingai elgiasi su Lietuvos ateitimi ir užsimerkia.

Pamestinukų Lietuva.  

Spirgi spirgi
ziuljenas
Cepai iš UAB "Ronida"

Šiandien ryte girdėjau informaciją apie Klaipėdos mokslininkus, kurie su užsienio partneriais atliks mokslinį tyrimą apie lietuvių mitybos įpročius, poveikį ligoms ir t.t. Taip pat lietuvių pomėgį kasdien valgyti riebius bulvių patiekalus bei kaip tai atsiliepia širdies ir kraujagyslių ligoms. Puiku! Nesu specialistė, gal mes tokio tyrimo ir neturime. Tik klausimas: kam tas tyrimas bus panaudotas, t.y.kas iš to? Bet, kaip sakoma, tai jau kita istorija.

Mane erzina tas keistas stereotipas apie "tradicinę" lietuvių virtuvę ir mūsų pomėgį KASDIEN valgyti riebų maistą, ir dar iš bulvių. Įvairios TV laidos, kulinarijos knygos ir kita tik ir gieda tą pačią giesmelę: mes pakeisime tradicinį lietuvių požiūrį į riebų maistą; mes padarysim revoliuciją virtuvėje, ir lietuviai nustos kimšti cepelinus....

Pirmiausia, tradicinė lietuvių virtuvė - ne cepelinai, vėdarai, kūgelis ar bulviniai blynai. Jie - viso labo tik praėjusio amžiaus vidurio sovietinio sunkmečio rezultatas. Lietuvoje, kiek žinau, tikrai nėra nė vieno restorano, siūlančio tikrus tradicinius mūsų patiekalus: žvėrienos, žuvies, daržovių, kruopų, grūdų, pieno, valgius. Tie, kurie besiskelbia ruošiantys tradicinį lietuvių maistą - meluoja. Ir mes tikime.

Antra, paskaičiuokite, kiek jūs, jūsų artimieji, draugai gaminate tų riebių bulvių patiekalų? Kasdien, kaip bandoma mums įteigti? Kas antrą dieną? Nemanau. Mes nebedirbame sunkiai laukuose, tad mums nebereikia visai dienai prikimšti pilvo, kad galėtume, negaišdami laiko, dirbti.  Todėl renkamės lengvesnį maistą. Kita vertus, mes tausojame savo laiką: kaip žinia, "tradiciniams patiekalams" pagaminti jo reikia daug.

Paskutinį kartą cepelinus valgiau praėjusių metų lapkritį. Ir tai - svečiuose. Šeimininkei patogu: nebrangiai galima pagaminti daug sotaus maisto, todėl mažiau reikia rūpintis papildomais užkandžiais. Vėdarų ir bulvinių blynų nevalgiau jau keleri metai. Kūgeliu vaišinausi vėlgi svečiuose - prieš mėnesį. Ir nebuvo jokio spirgų padažo!!! Keptos bulvės - per sunku sėdintiems prie kompų, todėl mūsų namuose jos senokai nebekepamos.

Mano aplinkoje yra vegetarų, senyvų žmonių ir vaikų - kurie, savaime suprantama, valgo lengvą maistą. Daug moterų ir vyrų, kurie itin atidžiai seka etiketes ir prižiūri mitybą: dėl svorio, dėl sveikatos, dėl mados. Aktyviai sportuojančių, sportininkų ir šokėjų. Tad į jų valgiaraštį tikrai nepraslįsta riebūs valgiai. Menininkų, kuriuos maitina daugiausia mūzos. Yra ir ūkininkų, kurie gal ir valgytų, kad galėtų sunkiai dirbti. Bet jie neturi laiko tokiems patiekalams gaminti. Taigi apie kokį kasdienį bulvinį riebų valgymą mes nuolat skalambijame?

Trečia, nemanau, kad kartą kitą per kelis mėnesius paragavus tų bulvinių nutiks kažkas blogo. Žinoma, jei ne 10 porcijų iškart.

O ketvirta - kas kam skanu, tą ir valgykim.Tas ir bus sveika.

Bulviniai blynai iš www.mamosreceptai.lt

Būk geras visus metus
ziuljenas
Atrodytų, kvietimas būti geram ne tik per šventes - puikus. Mieste atsirado plakatai su Kalėdų seniu, stebinčiu kiekvieną pro žiūronus, ir sakantį: "Aš tave stebiu ne tik per Kalėdas. Būk geras visus metus".  Bet šiandien ryte porą minučių stebeilijau į jį ir supratau, kad jis man kelia prieštaringus jausmus.

Plakato viršuje - didelėm raidėm: aukok.lt. Būtent "aukoti" ir "būti geram" man ir susipjovė. Nebūtinai paaukojęs daro gerus darbus ir yra geras žmogus. Pažįstu ne vieną, kurio net padoriu nepavadintum, nors "gerbiamas" visuomenėje, kuris (ypač gruodį) užsideda pliusą, t.y. vaikų namams, bažnyčiai ar labdaros organizacijoms atiduoda kažkiek pinigų. Ar jie aukoja? Taip. Ar jie geri? Ne.

Vieni tai daro dėl to, kad jeigu kas, tas, esantis viršuje (suprask Dievulis), negalėtų priekaištauti dėl godumo. Na, jei nereikės atsiskaityti, tai nereikės. Bet bent jau ramu: padariau, ką galėjau. Antriems tai - puiki proga pakelti savo ar įmonės reitingus. Ne veltui įmonės specialistams reikia surasti organizaciją, kurią parėmus plačiai nuskambės žiniasklaidoje ar viešojoje erdvėje. Treti eina į labdaros projektus, nestaip daro X arba taip daro daugelis, arba taip reikia per Kalėdas.

Žinoma, yra gausybė žmonių, kurie aukoja ne dėl pliuso, bet todėl, kad dalintis - labai jau krikščioniška, kad jie tiesiog kitaip negali, kad paprasčiausiai jie geri...

Kita vertus, jei jau mums kitaip neišeina būti geriems, žiūrėkime į plakatus.

ELB
ziuljenas
Vakar buvau viename iš bankų. Žmonių - daugybė. Jau kuris laikas paprastas ir ne pinigines operacijas (ne tik šiame, bet ir kituose) atlieka administratorės. Taigi ji atsistoja, eina prie žmonių ir klausia:
-elbe (paskutiniąją e skaityti rusiškai) laukiat kas nors?
Mes, aišku, visi papurtome galvas - girdi, ne.
Matau, kad ilgam čia prisėdome, tad po kelių minučių atsistoju ir prieinu prie administratorės:
-Gal dėl e.bankininkystės pas jus galima?
Paniekinanti šypsena - "Taigi klausiau, kas norit elektroninę bankininkystę susitvarkyti".
Kaimas, lašiniai. 

Nemoka
ziuljenas
Pasirodė naujo tyrimo duomenys, esą dauguma lietuvių, netekusių darbo, iš santaupų negalėtų pragyventi ir trijų mėnesių. Esą nemoka atsidėti juodai dienai ir pan. Ir visokie ekspertai duoda patarimus, kaip nepriklausomai nuo pajamų dydžio, reiktų atsidėti bent 5 proc. Ir t.t., ir pan. 

Bet vis dėlto - gal vertėtų pagalvoti apie visuomenės finansinį išprūsimą, o ne metai iš metų linčiuoti dėl to, kad žmonės nemoka nei taupyti, nei leisti? Gal nereikėjo sudaryti sąlygų gauti bet kokio dydžio kreditus, pašalpas, greituosius kreditus? Žmonės prisikūrė iliuzijų apie geresnį gyvenimą, sveiką protą užgožė gyvenimas skolon; kitaip tariant - gyvenam ne pagal savo kišenes. Masalas numestas geras. Tad dabar tegul nei bankai, nei valdžia nesistebi.

Kita vertus, ar ne bankams išaugo apetitas - turbūt per mažai beįdedame. 

Pasaulio pabaiga, arba Džiaugsmo visiems
ziuljenas
Panika dėl pasaulio pabaigos dar kartą parodė didelės dalies žmonijos naivumą ir nemažos dalies sumanumą, suktumą, verslumą. Juk neblogą kapitalą buvo galima susikrauti iš tuo tikinčių, pvz., išleidus patarimų knygą, kaip elgtis, užklupus PP; pardavus išlikimo paketus, rengiant keliones ir pan. 

O juk mintis apie pasaulio pabaigą, matyt, kokio aferisto apsukruolio sugalvota. Tada mintį pasigavo koks žurnalistas, rašantis "karštomis temomis". Verslieji apčiuopė aukso gyslą. Šarlatanai suskubo teikti "dvasinę" pagalbą už pinigus. Tuo tarpu patikliųjų zuikelių armija tik augo.  

Dabar netgi sinoptikai aiškina, jog "pasaulio pabaigai numatyti speigai". Kaip su draugais juokavome, nori galutinai mus įbauginti. 
Kita vertus baisių orų ir pasaulio pabaigos temos lyg ir suartina žmones, jie turi ką vienas kitam pasakyti-nereikia praeiti pro šalį ir tylėti, nepasakyti vienas kitam gero žodžio. 

Ką tik ėjau į paštą, iki kurio - apie 100 metrų. Vos išėjau į gatvę, girdžiu 2 susitikusius vyrus: "Na, kaip tau toks orelis patinka?", "Eik tu, neklausk. Kaip ir priklauso pasaulio pabaigai". Paeinu porą metrų: "Sveiks, kaip laikais? Ar pasaulio pabaigai pasiruošei"?". Jau darant pašto duris: "Nu, neužpustė? Aš tai vos išvažiavau. Tai ko gi čia tikėtis prieš pasaulio pabaigą?". Draugiški kikenimai, bet vis dėlto truputį su nerimu - o kas, jei tiesa? 

Kaip sakė vienas kunigas per pamokslą, pasaulio pabaiga  ateis kiekvienam. Tačiau ji ateis tik tada, kai kūnas paliks šią Žemę. Taigi. O dabar švęskime gyvenimą. Pripildykime širdis džiaugsmo. Dovanokime vienas kitam laimės akimirkas. Pamirškime šaltį jausmuose. 

end

20-metis
ziuljenas
Iš SEL 20-mečio koncerto išėjau pakylėta. Tikrai puikus buvo! Pirmiausia maloniai nuteikė koncertinis dainų variantas ir dainavimas gyvai. Ne valdiškai atidirbo, bet iš tiesų koncertavo. Kalbų buvo nedaug, keiksmų - irgi (šiaip nė vieno, bet iš dainų gi neišmesi), bajeriukų irgi su saiku. 

Įdomu buvo stebėti slide'us - ne šiaip, pvz., gražių pusnuogių pupyčių foto ar malonius vaizdus, bet su humoru atrinktus, su mintimi (daugelis iš jų - socialinio pobūdžio). 
                                                                           SEL_20_600x400
Bet dar įdomiau buvo stebėti publiką. Tokio margumo nemačiau nė viename koncerte: šeimyniniai žmonės, kanceliarinės žiurkės, soliariume užmigusios fyfos, neformalai, su padėtim, jauni ir gerokai vyresni....Kai pagalvoji - nieko nuostabaus. Prieš 20 metų daugelis iš jų maždaug šešiolikmečiai. Vėliau vieni užaugo, kiti taip ir nesubrendo, treti tapo vadovais, ketvirti kūrė šeimas, penkti susitapatino su ofisu...Gražu buvo matyti, kaip daugelis iš jų nusimetė pareigų, padėties ir kt. kaukių naštas ir vėl tapo šešiolikmečiais...Tikrai buvo gražu. Kaip jie šėlo! 

Šėlom ir mes, kurie nebuvom tuo metu šešiolikmečiai...